Ar savęs pažinimas – tai kelionė, trunkanti visą gyvenimą?

Žmogaus asmenybė – tarsi skrynia, kurioje gausu džiaugsmo, skausmo, patyrimų bei paslapčių. Ir kiekvienas turėtų išdrįsti ją praverti. Juk pažinę patys save, gebėsime geriau pažinti mus supantį pasaulį, siekti savo tikslų bei pildyti svajones. Apie saviugdą, savęs pažinimo praktikas ir jų naudą pasakoja po Žalios Genties slapyvardžiu besislepianti tinklaraštininkė Irmina Žukauskaitė.

Irmina, kas tau yra sąmoningumas?

Man sąmoningumas reiškia gebėjimą atsitapatinti nuo kylančių emocijų ir apimančių būsenų, pažvelgti į situaciją iš šalies, tam tikra prasme – iš aukščiau. Tai lyg trumpa pauzė, kai kitu žvilgsniu įvertini situaciją ir savęs paklausi „kas gi čia vyksta?“. Dažnai po baime, nerimu, apatija, pykčiu ir kitomis emocijomis ar būsenomis slepiasi nepatenkinti baziniai poreikiai: nepakankamas ar nereguliarus miegas, pašlijusi mityba, fizinio aktyvumo stoka, persidirbimas, neturėjimas kokybiško laiko sau ir pan. Taigi sąmoningumas kreipia nuo impulsyvių, prie ramesnių, konstruktyvesnių sprendimų: pailsėti, išeiti pasivaikščioti ar pabėgioti, susilaikyti nuo santykių aiškinimosi „ant karštųjų“.

Ar tiesa, kad saviugda domiesi jau daugiau nei 15 metų? Nuo ko viskas prasidėjo?

15 metų skamba kaip labai didelis skaičius ir norėjau paneigti 😊. Visgi tiesa, saviugda domiuosi nuo paauglystės, kai į rankas pakliuvo draugės mamos knyga „Kaip pasiekti, ko nori, ir džiaugtis tuo, ką turi“. Taip mane pasiekė pirminė informacija apie konstruktyvų mąstymą, nusiteikimo reikšmę, išmoktus (ne)naudingus elgesio šablonus ir pan. Nors su pertraukomis, tačiau saviugda ir dvasinės temos išliko artimos iki šiol.

Ar sutinki, jog einant saviugdos keliu, ypač svarbu kartais sustoti ir atsigręžti į save?

Visiškai sutinku. Stabtelėjimai naudingi tikriausiai daugeliu gyvenimo atvejų – tai ir vėl savistaba. Einant saviugdos keliu, svarbu pasižvalgyti, ar gyvenimas tikrai gerėja, kame ir kodėl stringame, ar tikrai taikome praktiškai gaunamas žinias, o gal tapom saviugdos žinių vartotojais, kai vieną knygą keičiam kita, tačiau vengiam imtis realių veiksmų? Galim save atrasti pernelyg fanatiškus ar net bėgančius nuo gyvenimo, prisidengiant saviugda ir dvasingumu.

Einant saviugdos keliu, svarbu pasižvalgyti, ar gyvenimas tikrai gerėja, kame ir kodėl stringame, ar tikrai taikome praktiškai gaunamas žinias, o gal tapom saviugdos žinių vartotojais, kai vieną knygą keičiam kita, tačiau vengiam imtis realių veiksmų?

Kuo, tavo nuomone, naudinga savistaba?

Manau, kad savistaba naudinga siekiant nugyventi visapusiškai darnesnį gyvenimą. Savistabos dėka galime pakoreguoti elgesio modelius, pagerinti santykius su aplinkiniais žmonėmis ir, žinoma, savimi. Taip pat galime keisti gyvenimo būdą, sėkmingiau siekti įvairių tikslų. Pavyzdžiui, norėdama prisijaukinti daugiau tvarių įpročių, dalyvavau kursuose zero waste tema, kur bene labiausiai patikusi dalis man buvo savistabos užduotys.

Detaliai žiūrint į savo turimus daiktus ir įpročius, lengva užfiksuoti tai, kas netvaru ir įprastai ne(be)pastebima, bei atrasti tvaresnes alternatyvas ar tiesiog atsisakyti perteklinio vartojimo, tapti atsparesniam ir išvengti impulsyvių pirkinių, išmokti daiktais dalintis su kitais ir kt. Iš esmės panašiu principu savistaba veikia ir kitose srityse – leidžia pažvelgti nauju žvilgsniu, užfiksuoti tai, ko nepastebime įprastai, panirę į rutiną. Siekiant pokyčių, kartais pakanka savarankiško dėmesingumo, o kartais gali prireikti ir vedlio: knygos, kursų, psichologo ar išmintingo draugo 🙂

Kaip manai, lyginimasis su ankstesniu savimi – labiau naudingas ar žalingas įprotis?

Įdomus klausimas 😊. Niekada nesu apie tai susimąsčiusi, nes įprastai žmonės raginami vengti savęs palyginimų su kitais ir lygiuotis tik į vakarykštį save, stengtis tapti geresne savo versija. Ir tikrai, ar lygiavimasis į patį save yra naudingas? Hm, ko gero, priklauso, kaip lyginimasis pasireiškia.

Pozityviu atveju lyginimasis su ankstesniu savimi padeda pastebėti daromą pažangą, pasidžiaugti pasiekimais, išmoktomis gyvenimo pamokomis, sukaupta patirtimi, patirtais įspūdžiais. Negatyviu atveju galima pradėti save graužti. Tarkim, vyresnio amžiaus žmogus gali imti apgailestauti, nes kadaise buvo jaunesnis, sveikesnis, aktyvesnis, o štai dabar „gyvenimas jau nuvytęs“. Peršasi mintis, kad svarbu turėti tikslą ieškoti teigiamos atspirties, kuomet atsigręžiam į praeitį, ir neeikvoti energijos graužiantis dėl praėjusių ir nebesugrąžinamų etapų ar neišnaudotų galimybių. Verčiau susitelkti į tai, ką gražaus su gyvenimu galime nuveikti dabar, šiame etape.

Ar sportas, aktyvus laisvalaikis – svarbi saviugdos dalis?

Nepriklausomai nuo to, ar užsiimame saviugda, fizinis aktyvumas yra svarbi gyvenimo dalis. Kuo toliau, tuo labiau manau, kad fizinis aktyvumas žmogui tiesiog būtinas – ne mažiau nei miegas ar maistas. Fizinio kūno poreikių ignoruoti tiesiog negalime ir vien sėdėdami savo galvoje darome sau meškos paslaugą. Aktyviai judėdami tarsi persikrauname – sudeginame streso hormonus ir pasisemiame laimės hormonų, pavargstame ir pailsime tuo pat metu. Svarbu tik rasti sau malonias judesio formas, galime bėgioti, plaukioti, žaisti su šunimi ar kapstytis darže.

Galbūt turi kokių konkrečių savianalizės ritualų ar praktinių užduočių, kurias taikai savo kasdienybėje?

Kalbant apie kasdienes praktikas, didelę naudą jaučiu rašydama dienoraštį – taip susivijęs minčių kamuolys įgauna daugiau aiškumo, nuramina. Taip pat patinka vesti dėkingumo dienoraštį – vos pradėjus šią praktiką atrodo, kad nelabai yra už ką dėkoti, nes pernelyg įprantam viską priimti kaip savaime suprantamus dalykus. Ilgainiui imam pastebėti vis daugiau dalykų, už kuriuos esam dėkingi, ir vis mažiau dėmesio skiriam skundams dėl to, kas negerai, ar ko neturim. Taip gyvenimas tampa gerokai šviesesnis, dėkingumą žadinančių dalykų daugėja, o bambėjimas nunyksta.

Taip pat mėgstu skaityti psichologinę literatūrą, tad nemažai savianalizės užduočių randu jose. Tais etapais, kai knygų ir bendro pobūdžio užduočių neužtenka, kreipiuosi į psichologę, kuri, atsižvelgdama į individualią situaciją, padeda išvengti klaidžiojimo ir nukreipia reikiama linkme.

Irminos straipsnį ir nuomonę apie savęs pažinimo dienoraštį ‘Žingsnis į laimingą gyvenimą‘ galite rasti čia > 2021 metų vasaros atradimas: Savęs pažinimo dienoraštis